Romos karys Mucijus Scevola, patekės etruskų karaliaus Porsenos nelaisvėn, drąsiai įkišo ranką į degantį židinį, parodydamas, kad Romos kariai nebijo skausmo ir mirties. Porsena, sužavėtas jo tvirtumu, paleido jį ir pasitraukė nuo Romos.

Šeštojo šimtmečio prieš Kristų pabaigoje Roma kariavo su etruskų karaliumi Porsena. Kelias kovas romėnai pralaimėjo ir užsidarė pačiame Romos mieste, kurį karalius Porsena su savo kariuomene apgulė. Apsuptiems romėnams prasidėjo sunkios dienos. Maisto atsargos pradėjo baigtis, grėsė badas, o etruskai vis laikė miestą apsupę. Romos valdžia, matydama negalėsianti ilgai išsilaikyti, pradėjo galvoti apie susitaikymą su Porsena, sutinkant užmokėti duoklę. Apie tą sumanymą patyrė jaunas karys Mucijus Scevola, kuris ryžosi paaukoti savo gyvybę gimtajam miestui išgelbėti. Tamsią naktį jis, niekam nieko nesakęs, nusileido iš pilies ir nušliaužė į etruskų stovyklą, norėdamas nužudyti patį karalių Porseną, gerai suprasdamas, kad, netekę vado, etruskai turės pasitraukti. Tačiau drąsiam romėnų kariui nepasisekė. Etruskų sargyba jį sugavo ir nuvedė pas karalių Porseną, kuris labai nustebo, pamatęs savo stovykloj Romos kareivį. Karalius paklausė Scevolą, ko jis norėjo, eidamas naktį į priešo stovyklą. „Tave užmušti“, ramiai atsakė Mucijus Scevola. Porsena dar labiau nustebo, išgirdęs tokį atsakymą. „Ar tu žinai“, sušuko karalius, „kad už tai tu būsi nubaustas mirtim!“ Tačiau Scevola karaliaus žodžių nenusigando. „Menkas būtų Romos kareivis, jei jis bijotų mirti!“ vis taip pat ramiai tarė Mucijus Scevola. „Štai pažiūrėk, kaip Romos karys nekreipia dėmesio į skausmą ir kančias.“ Taip sakydamas, Mucijus Scevola įkišo pliką dešinę ranką į degantį karaliaus kambary židinį. Ranka ugny pradėjo čirškėti ir spirgėti, palapinėj pasklido degančios mėsos kvapas, bet Mucijus Scevola ramiai stovėjo ir, šypsodamasis, žiūrėjo į karalių. Jo veide nebuvo matyti jokių skausmo žymių. Matydamas tokį jauno vaikino kantrumą ir drąsumą, karalius sušuko: „Ne, negalima paimti miesto, kurį gina tokie vyrai!“ Ir Porsena įsakė Mucijų Scevolą paleisti, dovanodamas jam gyvybę už narsumą. O pats su kariuomene pasitraukė nuo Romos, nemanydamas, kad po tokio įvykio ją galėtų paimti.