Aleksandras Didysis, žymusis senovės karvedys, labai gerbdavo senus žmones. Viename karo žygyje užėjo žiema ir prisnigo daug sniego. Aleksandras įsakė sukurti ugnį prie jo sosto. Besišildydamas jis pamatė seną kareivį bestirantį nuo šalčio. Tuojau nužengė nuo sosto ir liepė sėstis į jo vietą tam sušalusiam kareiviui, sakydamas: „Persų karalius žudo visus, kurie drįsta atsisėsti į jo sostą, o mano sostas turi grąžinti merdėjantiems gyvybę.“