Vysk. Ketteleris jaunystėje buvo labai piktas ir nesusivaldąs. Patyręs neigiamas pasekmes, jis paskelbė karą savo pykčiui ir tapo pavyzdingu ganytoju.

Vysk. Ketteleris iš jaunystės buvo labai piktas ir nesusivaldąs. Kartą jis, dar būdamas studentu, medžiojo. Kada jo šuo sudraskė trečią iš eilės pašautą antį, Ketteleris supykęs ėmė ir nušovė šunį. Visas subiuręs parvyko namo, trenkė šautuvą į kampą ir, negalėdamas geruoju nusiauti permirkusių batų, pagriebė peilį ir perplėšė juos. Po kiek laiko Ketteleris paskelbė savo pykčiui karą. Baigęs kunigų mokslus, įsišventė kunigu, buvo pavyzdingu klebonu ir, pagaliau, pasiekė vyskupo laipsnį. 1848 metais siautė visur revoliucija. Mainco mieste kartą priėjo prie jo vaikiukas ir norėjo kaip ir pabučiuoti į ranką. Bet vyskupui padavus ranką, vaikiukas tik apspjovė ją. Vyskupas maloniai jį paklausė: „Kiek už tai tau užmokėjo?“ — „Tik du centus.“ — „Tai imk štai dar 10 centų ir daugiau taip nebedaryk“ atsakė Ketteleris. — „Kas jaunose dienose neišmoko savo norams sakyti „ne,“ neišmoko klausyti savo valios, tas yra blogiausias savęs paties priešas, ir žodžiu ir darbu puoląs pats save, pradedąs veikti pirmiau, negu pagalvoja, ką turi veikti“ (Weber).