Pasakojimas apie Airijos teisėją, kuris namų koplyčioje prieš eidamas į teismą klausydavo Mišių. Jis rodydavo kapelionui visus pagarbos ženklus, sakydamas, kad jei jis, būdamas teisėjas, yra Karaliaus vietininkas ir reikalauja pagarbos, tai kunigas, būdamas Kristaus, Karalių Karaliaus, pasiuntinys, vertas daug didesnės pagarbos. Pasakojimas pabrėžia pagarbą kunigams kaip Dievo atstovams.

Vienas žymus Airijos teisėjas prieš eidamas į teismą savo namų koplyčioje klauso šv. Mišių. Čia jis turi paprotį rodyti savo kapelionui visus vertinimo ir pagarbos ženklus. Jis pats pila vandenį kunigui ant pirštų, paduoda rankšluostėlį nusišluostyti; padeda apsirengti šventais rūbais, tarnauja pats šv. Mišioms ir visokiais būdais stengiasi parodyti ten esantiems žmonėms savo svečio orumą. „Kai aš vykdau teisėjo pareigas,“ kalbėjo jis vieną kartą, „aš visados jaučiu, kad aš esu Jo Didenybės Karaliaus vietininkas, ir aš laukiu ir reikalauju, kad visi atsimintų rodyti man pagarbą, deramą mano postui; kunigas yra Kristaus, karalių Karaliaus, pasiuntinys ir todėl daug daugiau jis vertas pagarbos, negu mes jam galime pareikšti.“