Pasakojimas apie Lenkijos karalių Boleslovą II, kuris, nužudęs Krokuvos vyskupą Stanislovą už tai, kad šis drįso papeikti jo nedorybes, buvo ekskomunikuotas. Grįždamas iš Romos, jis apsivilko atgailos rūbais ir aštuonerius metus tarnavo benediktinų vienuolyne kaip nebylys. Prieš mirtį jis prisipažino, kas esąs, ir mirė kaip atgailaujantis nusidėjėlis. Pasakojimas iliustruoja atgailos svarbą ir bausmę už nusikaltimus.

Vieną audringą rudens dieną (1084 m.) prisiartino prie benediktinų vienuolyno atgailos rūbais apsivilkęs ir labai pavargęs keleivis. Nė žodžiu neprasitardamas, ženklais parodė, kad nori įstoti į vienuolyną. Vienuolyno viršininkas paskyrė jį vienuolyno tarnautoju. Aštuonerius metus nebylys sąžiningai tarnavo benediktinams. Pajutęs, kad jau artinasi gyvenimo galas, jis visus nustebindamas prabilo: „Aš esu Lenkijos karalius Boleslovas II. Būdamas valdovu aš daug žiaurumų padariau. Tarp kitų 1079 m. aš nužudžiau prie altoriaus šventą vyrą, Krokuvos vyskupą Stanislovą, kuris drįso papeikti mano nedorybes. Už tai popiežius Grigalius VII atskyrė mane nuo Bažnyčios. Grįždamas iš Romos aš užėjau čia kaip atgailotojas ir pragyvenau 8 metus kaip nevertas vienuolyno tarnas.“ Netrukus Boleslovas mirė.