Atsiskyrėlis Eulogijus ilgus metus kantriai slaugė luošą, vėliau murmėjantį ir keikiantį elgetą. Šv. Antanas jį padrąsino, teigdamas, kad meilė viską nugali ir kad kantrumas ištirpdo širdies ledus. Elgeta atsivertė.

Šv. Antano gyvenimo aprašymuose yra minimas atsiskyrėlis Eulogijus Aleksandrietis. Eulogijus sutikęs kartą pakelėje badu mirštantį ir apleistą luošą žmogelį. Varguolio išvaizda didžiai sujaudintas, gailestingasis atsiskyrėlis paėmė tą žmogų ant rankų, atsinešė į savo lūšnelę ir pradėjo tėviškai juo rūpintis. Nelaimingasis susyk atgavo sveikatą ir visa širdies linksmybe dėkojo savo geradariui. „Jeigu nori,“ tarė Eulogijus luošajam, „gali čia liktis ir pasišvęsti Dievo tarnavimui.“ Vargšas mielai sutiko ir dėkojo atsiskyrėliui už gerą širdį. Eulogijus tuo tarpu padvigubino savo darbo valandas ir galėjo išmaitinti savo naująjį bendradarbį. Deja, atkutęs skurdžius nustojo dėkoti savo geradariui ir pradėjo murmėti, kad jį blogai maitinąs. Eulogijus atsiprašė ir prižadėjo pagaminti jam geresnio maisto. Eulogijus surado artimiausiame miestelyje geradarį, kuris sutiko kasdien pristatyti luošajam geresnių ir skanesnių valgių. Iš pradžių elgeta buvo patenkintas, bet netrukus pradėjo vėl murmėti ir skųstis. „Tu išsirenki geresniuosius kąsnelius,“ tarė elgeta Eulogijui, „o man palieki pačius menkniekius.“ Nustebintas Eulogijus atsiliepė: „Mano broleli! Aš tau atiduodu viską, ką tik gaunu, ir labai man nemalonu, kad nebegaliu rasti tau tinkamesnio maisto. Bet kiek galėdamas stengsiuos ir vardan Išganytojo prašau tavęs kantriai palaukti tos valandos.“ Į tą malonią ir švelnią Eulogijaus kalbą skurdžius atsakė šmeižimu ir keiksmais. Pagaliau ėmė mušti savo išgelbėtoją ir net stengėsi jį nužudyti. Geraširdis atsiskyrėlis kantriai kentėjo trejus ar ketverius metus. Išdykęs elgeta daug kartų reikalavo, kad Eulogijus nuneštų jį atgal ir pamestų pirmojoje vietoje, nes jam esą daug geriau mirti, negu pas atsiskyrėlį nevalgiusiam kentėti. Ištikimasis Dievo tarnas nebežinojo kas daryti ir nuėjo pas šv. Antaną pasitarti. „Mano sūneli,“ tarė jam šventasis. „Argi nežinai, kad mes privalom būti gailestingi tiems, kurie mums daro didžiausias skriaudas?!…“ — „Bet aš bijau, kad nenustočiau kantrybės,“ atsiliepė Eulogijus. „Meilė viską nugali ir viską perneša,“ tęsė šv. Antanas. „Kristus tave stiprins, tik drąsiai ir pasitikėdamas tęsk savo darbą. Tą elgetą laikyk Dievo suteiktu įrankiu, kuriuo tu naudodamasis tikrai laimėsi amžinąjį gyvenimą.“ Tie šv. Antano pamokymai Eulogijų padrąsino ir davė naujų jėgų kantriai kęsti išdykusio elgetos šmeižtus ir keiksmus. Neišsemiama kantrybe tarnauja Eulogijus savo skurdžiui, kurį pagaliau nugali atsiskyrėlio gerumas. Elgeta atsiverčia ir baigia savo amželį šalia kantriojo ir dievotojo Eulogijaus. „Kantrybė širdies ledus tirpdo!“ kartodavo ašarodamas susipratęs skurdžius.