Paukštelio laikymas nelaisvėje išmoko atsakomybės ir pagarbos gyvybei.

Klementina prašė motiną, kad nupirktų jai kanarėlę. Motina tarė: „Gerai, gausi tą paukštelį, jei tik visuomet klusni ir darbšti būsi, ypač jei mesi blogą savo pripratimą žiūrėti į nereikalingus arba draustinus daiktus“.

Klementina prižadėjo. Vieną dieną grįžta ji iš mokyklos namo. Motina ir sako jai: „Čia ant stalo stovi nauja dėžėlė; tu jos nedarinėk ir nečiupinėk! Jei klausysi, aš tau padarysiu didelį džiaugsmą“.

Motina išėjo atlankyti mažo savo krikštasūnio Jonelio, kuris tuo laiku sirgo. Kai tik ji pro duris, tuoj lapauninkė mergelė dėžėlę į rankas. — „Kokia lengva, — tarė ji, — ir ant viršelio mažos skylutės! Kas joje galėtų būti?“

Atidarė dėžėlę, ir akies mirksniu papurst iš jos puikiausia kanarėlė ir, linksmai čiulbėdama, ėmė skraidyti po kambarį.

Klementina norėjo vėl sugauti ir uždaryti paukštelį, kad nepastebėtų motina. Ir ėmė, vos kvapą atgaudama, visa sušilus, bėgioti po kambarį ir vaikyti guvų paukštelį. Pareina tuo laiku motina ir sako: „Ką tu čia darai? Tai negera mergaitė! Tą puikų paukštelį norėjau tau dovanoti, bet pirma, maniau sau, ištirsiu, ar esi verta. Bet dabar jį atiduosiu Joneliui, kuris daug už tave geresnis ir klusnesnis“.

Geras vaikas tėvų klauso ir tėvams nematant.