Negrai gaudo beždžiones, suviliodami jas ryžiais maišelyje su siaura anga – beždžionė negali ištraukti pilnos rankos ir lieka įkalinta, nes nenori paleisti grobio. Tai palyginama su aistromis, kurios, kaip godumas, pavergia žmogų.

Negrai gaudo beždžiones labai gudriai. Prie medžio jie tvirtai pririša odinį maišelį, kuriame ėsti įdėta ryžių, mėgstamiausio beždžionių ėdesio. Maišelio skylė yra tik tokio didumo, jog beždžionė vos galėtų savo ranką pro ją įkišti. Bet pilnos rankos su ryžiais ištraukti ji jau nebegali. Taigi beždžionė ateina prie tokio maišelio, įkiša ranką, ir prisisemia pilną saują gardaus maisto. Bet atgal ištraukti negali. Tuo tarpu negrai, kurie pasislėpę laukė, baisiausiai klykdami, puola į pinkles patekusį gyvulėlį. Beždžionė tamposi, spygauja, šokinėja, bet viskas veltui – negrai jau turi ją už čiuprynos. Kvailas sutvėrimas! Reikėjo tik ranką atgniaužti ir būtų išsigelbėjusi. Bet ji pasirinko vergiją; geriau žūti, negu grobį iš nagų paleisti. — Saugokis, kad ir pinigai tavęs tuo būdu nesugautų ir nepadarytų aklų aistrų vergu!