Pasakojimas apie Kražių bažnyčios gynimą nuo rusų 1863 m. Kražiečiai, raginami kunigų, ginklavosi ir gynė bažnyčią, kurioje buvo slepiamas Švenčiausiasis Sakramentas. Nepaisant pasipriešinimo, kazokai įsiveržė, išniekino Švenčiausiąjį ir žiauriai elgėsi su žmonėmis. Daugelis buvo nužudyti ar ištremti, bet Kražiečiai apgynė savo tikėjimą, ir bažnyčia buvo grąžinta. Pasakojimas pabrėžia tikėjimo stiprybę, pasiaukojimą ir pasipriešinimą šventvagystei.

1863 metais Kauno gubernatoriaus Klingenbergo įsakymu Kražiečiai turėjo savo gražiąją bažnyčią užleisti rusams. Kražiečiai, apie tai sužinoję, pradėjo nerimauti. Kunigai, susikvietę kaimo vyrus, nutarė iki paskutinio kraujo lašo ginti savo bažnyčią, katalikybę, kartu ir tautybę. Daug kartų ispravnikas norėjo geruoju įvykdyti šį sumanymą, bet, deja, bažnyčią vis rasdavo pilną žmonių, kurių iš anksto kun. Mažeika buvo priprašęs, kad jie jokiu būdu neleistų išnešti Švenčiausiojo. Dažnai kunigai, rusų nagaikos priversti, eidavo nešti Švenčiausiojo, bet žmonių minia jiems pastodavo kelią, šaukdama: „Nereikia mums svetimo dievo! Nors ir mirsim, bet savo tikėjimo neduosim niekinti!“ Sužinojęs apie tai gubernatorius nutarė smurtu atimti bažnyčią. 1863 m. lapkričio mėn. pradžioj atvyksta pats gubernatorius su keliom dešimtim žandarų. Bažnyčią rado pilną žmonių. Visam miestely slapstėsi šakėmis, vėzdais apsiginklavę vyrai, moterys, seni ir maži. Tūkstantinė žmonių minia apsupo bažnyčią. Gubernatorius pamatė, kad pasipriešinimas tikrai didelis. Tyčiom nusileido, manydamas savo planus įvykdyti naktį. Lietuviai taip pat suprato jo planus. Susirinkusieji pasiliko ir nakčiai. 12 val. nakties vėl atskubėjo Klingenbergas su savo palydovais. Ir kaip jis nustebo, kad bažnyčios tarpdury pamatė kryžių ir caro paveikslą. Vieni ašaromis prašė, maldavo, kiti pykčio pilni laukė, kada galės parodyti, kad žemaičiai sermėgiai moka ginti savo tikėjimą. Gubernatorius davė įsakymą jėga įsiveržti į bažnyčią ir priversti kunigą, kad jis tuoj išneštų šventenybę. Žandarai, kapodami nagaikomis žmonėms per galvas, įsigrūdo į bažnyčią. Prasidėjo tikra kova. Kietomis žemaičių lazdomis apkulti žandarai išbėgiojo. Net pats gubernatorius kaip bematai uždūmė ant vargonų. Ten jį nutvėrę, nutarė išmesti per langą į gatvę. Bet jis vėl pasiūlė taiką. Prašė duoti popieriaus ir rašalo, kur žadėjo pasirašyti, kad daugiau jų bažnyčios neliesiąs. Siūlydamas įvairias sąlygas, laužydamas plunksnas, jis delsė, nes žinojo, kad pabėgę žandarai duos telegramą Varnių kazokams. Aušo. Miestely pasigirdo klyksmai. „Kazokai, kazokai!…“ Nuo Varnių, kaip viesulas, atūžė didžiausias kazokų pulkas. Žmonės pamišo. Gubernatorius ta proga paspruko. Dabar tikrai prasidėjo dviejų nelygių jėgų kova. Pasipylė kraujas ir ašaros. Kazokai, išmetę Švenčiausiąjį ant žemės, sutrypė jį arklių kanopomis. Vieni arklių pritrenkti, kiti sukapoti nagaikomis, treti perverti kardais, šaukėsi kražiečiai dangaus keršto. Ir kazokai nugalėjo. Miestely kilo didžiausias sumišimas. To negana. Gubernatorius kazokams už tai davė visišką laisvę, kurie, tuo krauju dar nepasitenkinę, pradėjo gaudyti moteris ir jas begėdiškai išnaudoti. Tuos, kurie turėjo žaizdas, guzus, pristatė gubernatoriui. O jei kuris ir neturėjo, tai pasistengė tuoj įdėti, kas parodytų, jog ir jis tikrai priešinosi kazokams ir gubernatoriaus įsakymui. Gandas apie rusų barbariškumą aplėkė visą pasaulį, kuris tokį žiaurų rusų darbą laikė pirmuoju tos rūšies pasaulio istorijoje. Toliau prasidėjo tardymai. Teismas. Daugelį kražiškių išteisino, bet dar daugiau išvežė į šaltąjį Sibirą. Nors daugel kraujo, daugel ašarų nubėgo Kražantės upe, daugel vaitojimų nuaidėjo žaliomis giriomis, bet kražiečiai laimėjo. Bažnyčia vis dėlto buvo grąžinta.