Pasakojimas apie jauną moterį Kaune, kuri, netekusi tarnybos, sutiko vyrą, ką tik paleistą iš kalėjimo. Ji, pamiršusi savo skurdą, jam padėjo materialiai ir stengėsi padėti jo sielai. Sužinojusi, kad jis 10 metų nebuvo išpažinties, ji prikalbino jį pasitikėti Jėzaus Širdimi ir atlikti išpažintį. Tai įvyko per Velykas, kai Kaune žėrėjo didžiulis kryžius ant radio stulpų. Pasakojimas iliustruoja apaštalavimą, gailestingumą ir atgailos galią.

1933 metais viena 20 metų jaunuolė Kaune dėl piktų liežuvių neteko savo tarnybos. Ieškodama visur darbo, ji susitiko su vienu kokios 30 metų vyriškiu. Jo išblyškęs veidas ir paniuręs žvilgsnis jai tuojau pasakė, kad šis žmogus dar daugiau už ją kenčia. Ji prakalbina ir sužino, kad jau antra diena, kaip jis nieko nevalgęs. Tik prieš savaitę jis buvo atleistas iš Sunkiųjų Darbų kalėjimo. Kilniaširdė jaunuolė, pati pamiršusi savo skurdą, stengėsi jam kuo galėdama padėti: davė jam pavalgyti ir keletą litų pragyventi. Bet dar daugiau jai parūpo to kalinio siela. Jo būta baigusio ir daugiau mokslo ir šiokio tokio amato mokėta. Tiktai tikėjimo jis buvo per maža teišmokęs. O kai kalinys pasisakė nebuvęs jau 10 metų išpažinties, uolioji Jėzaus Širdies tarnaitė ėmė dar karščiau prikalbinėti jį prie išpažinties ir pasitikėjimo Švč. Jėzaus Širdimi. Jos žodžiai, trykštantys iš artimą mylinčios širdies, greitai pralaužė senuosius ledus. Ir štai, kada radio stulpuose žėrėjo galingasis 110 metrų kryžius ir kada sugaudė Kauno bažnyčių varpai, skelbdami Kristaus prisikėlimo šventę, – tuomet ir vieno kalinio širdyje nušvito kryžius, sunki nuodėmių našta nusirito nuo jo prislėgtos krūtinės, ir jis po daugelio metų džiaugsmingai giedojo „Aleliuja!“ Mat, Šventųjų Metų Velykos buvo ir jo prisikėlimo šventė.