Godus viešbučio savininkas, norėdamas apiplėšti svečią, naktį nužudė žmogų jo kambaryje, manydamas, kad tai svečias. Pasirodė, kad nužudytasis buvo jo paties sūnus. Tai iliustruoja godumo ir nuodėmės pasekmes.

Piet. Vengrijoje didelės pūgos metu vienas keliauninkas užsuko pernakvoti į apleistą ir suirusį viešbutį. Viešbučio savininkas, padėdamas sunešti jam čemodanus, pastebėjo, kad tuose čemodanuose buvo daug aukso. Viešbučio savininkas buvo labai godus ir šiurpulingas žmogus. Turėjo jis žmoną ir vienintelį sūnų, kurį neapsakomai mylėjo. Sūnus buvo truputį lengvabūdis vaikinas. Tą dieną išėjo į artimiausią sodžių pažaisti ir ketino grįžti tik rytojaus dieną. „Aš įsitikinau, tas žmogus turi daug aukso. Apnakvindinsime jį Ernesto kambary. Ernestas šią naktį juk nepar­grįš. Ten bus lengviausia prie jo prieiti, užmušti ir apiplėšti.“ Kalbėjo godusis žmogus žmonai. Šeimininkė, ne taip pikta moteriškė, kaip jos vyras, iš karto nustebo. Bet paskiau nugalėjo ir ją godumas, ir ji sutiko su vyro nuomone. Keliauninkas, pavalgęs vakarienę, atsigulė ir giliai užmigo. Jo gi čemodanai buvo atdari ir kambario durys neužrakintos. Staiga nubudina jį šauksmas, ir jis užgirdo, kaip išdaužė jo kambario langą. Pakėlęs galvą pamato lendanį pro langą didelį vaikiną, kuris įlindęs tiesiai prie jo lovos atėjo. Keleivis neturėjo jokio įrankio, o mintį šaukti tuojau atmetė, nes įsitikino, jog tikrai plėšikų rankose papuolęs. Galėjo, tiesa, gintis, bet baimė nusilpnino jį. Atsidavė Dievo valiai ir laukė, kas bus toliau. Prisiglaudė visiškai prie sienos, nuduodamas miegantį. Mato, kaip atėjūnas prisiartino prie jo lovos, nusivilko ir atsigulė šalia jo. Buvo tai namų šeimininko sūnus, kuris pasigėręs grįžo namo pirmiau, negu buvo manęs. Vargšas keliauninkas tik tada lengviau atsiduso, kai užgirdo užmigusio kriokimą. Nepraėjo nė valandos berods, ir tykiai atsidarė kambario durys. Buvo tai šeimininkas, kuris atėjo savo užmanymo išpildyti, ir artinosi prie lovos, turėdamas rankose didžiausią peilį. Pusgyvis iš baimės keliauninkas mato, kaip šeimininkas šliaužia prie lovos. Pagaliau pasilenkia ant lovos ir, matydamas, kad miega tas žmogus, kurį jis nori užmušti, įsmeigia vargšo širdin savo peilį. Keliauninkas negalėjo ir nedrįso nė pasijudinti. Balsas užmirė jam gerklėje, o išsigelbėjimo noras liepė jam gulėti ir tylėti. Šeimininkas su žmona išnešė lavoną, o paskiau ir keliauninko čemodanus. Dabar keliauninkas suprato, kad jo gyvybei nebebuvo pavojaus. Kuo greičiausiai šoko iš lovos, užrakino duris, bet nebeužmigo ir laukė nekantriai aušros, kad galėtų pabėgti iš to namo. Kaip tik pasirodė pirmi saulės spinduliai, keliauninkas išspruko iš kambario per langą ir nusileido tomis pačiomis kopėčiomis, kuriomis ir šeimininko sūnus buvo įlipęs naktį kambarin. Netrukus atsidūrė sodžiuje ir tenai pašaukė pagalbon valdžią. Tuo tarpu šeimininkas su žmona užkasė užmuštojo kūną sode, manydami, kad tokiu būdu ištrinsią žmogžudystės pėdas. Bet netrukus apsupo jų namą sargyba, suėmė šeimininką ir žmoną, kaltindami juodu žmogžudystėje ir apiplėšime. Pradžioje abu gynėsi. Bet tuojau turėjo prisipažinti, nes juos išdavė rasta sode šviežiai kilnota žemė; iškasė ir kūną nelaimingojo žmogaus. Staiga viešbučio savininkui užėjo baisi mintis. Klausia, kur jo sūnus, kas su juo dedasi? Nusigandęs išsitraukia iš žandarų rankų, bėga sodan ir tikrai atranda savo mylimojo sūnaus lavoną. Tarp žandarų pamato ir tą žmogų, kurį norėjo nužudyti, o kuris tačiau pabėgo. Tada viską suprato ir bejėgis puolė žandarų rankosna, tardamas: „Imkite dabar mane! Mano sūnaus jau nebėr; viskas man jau už nieką!“ Viešbučio šeimininkas buvo pasmerktas mirti. Godumas rado savo užmokestį. — „Pinigai yra daugiau pražudę sielų, negu kardas kūnų“, sako Walteris Scottas.