Pasakojimas apie tėvą, kuris mėgo skaityti blogas knygas ir laikraščius, teigdamas, kad jam tai nepavojinga, nes pamiršta. Duktė paaiškino, kad kaip kūnas suvirškina maistą ir priima į save, taip ir siela priima perskaitytus dalykus, net jei protas pamiršta. Šis pavyzdys paveikė tėvą, ir jis metė blogus raštus. Pasakojimas iliustruoja blogų raštų pavojų sielai.

Vienas šiaip pavyzdingas tėvas mėgdavo skaityti blogas knygas ir laikraščius. Geroji žmona nuolat primindavo jam Bažnyčios įsakymą saugotis blogų raštų. „Liaukis tu su savo pamokslais,“ tarė supykęs vyras, „aš pats žinau, ką aš darau. Man tų raštų skaitymas nepavojingas, nes aš tuojau perskaitytus dalykus užmirštu.“ Tai girdėdama duktė tarė: „Tėveli! Ar tu atsimeni, ką šį sekmadienį esi valgęs?“ Tėvas nusistebėjo ir, pagalvojęs, atsakė, kad nebeatsimenąs.“—„Matai, tėveli“, kalbėjo išmintingoji duktė, „nors tamsta nebeatsimeni, ką esi praėjusį sekmadienį valgęs, bet ką suvalgei, tamstos kūnas suvirškino ir priėmė į save. Šitaip yra ir su blogų raštų skaitymu: skaityti dalykai daugiau ar mažiau sieloje pasilieka.“ Tas paprastas dukters pavyzdys tėvą taip paveikė, kad jis tuojau metė visus blogus raštus.