Pasakojimas apie Pal. kun. Don Bosko, kuris, būdamas berniukas, sapnavo, kad jį kviečia eiti auklėti išdykėlius vaikus. Norėdamas pritraukti žmones, jis išmoko akrobatų gudrybių ir sekmadieniais rodydavo jas kaimo gyventojams, o paskui sakydavo pamokslą arba giedodavo rožančių. Taip jis atvedė daugelį į tikėjimą. Pasakojimas iliustruoja apaštalavimo ir pasiryžimo svarbą.

Pal. kun. Don Bosko, dar berniukas būdamas, sapnavo sapną, kuriame vienas Ponas ir viena Ponia kvietė jį eiti žmonių taisyti, išdykėlių vaikų auklėti. Jonukas ir pradėjo lankytis į didesnius žmonių susibūrimus. Ypač tarp vaikų jis turėjo pasisekimo – visus jam pasisekdavo prikalbėti katekizmo mokytis. Turguose jis matydavo, kaip didžiausi žmonių būriai pravėpsodavo ištisus pusdienius, bežiūrėdami visokių valkatų apgaudinėjimų. „Jeigu jie“, samprotaudavo Jonukas, „savo žaidimais stengiasi pritraukti tiek žmonių ir pasipelnyti, kodėl aš negalėčiau išmokti tokių pat žaidimų ir, prisitraukęs žmonių, pasakyti jiems vieną kitą gerą žodį? Imsiu ir išmoksiu!“ Pasiryžo – neatlyžo. Pamatęs miestelyje žmonių spiečių, prieidavo ir Jonukas; nejučia prilįsdavo prie pat „stebuklų darytojo“ ir stebėdavo visus jo slaptus judesius ir gudravimus. Parėjęs namo, kartodavo, ką matęs. Po kurio laiko Jonukas išmoko visokių „gudrybių.“ Gerai išmokęs visas akrobatų komedijas, pradėjo jas sekmadieniais rodyti kaimo gyventojams. Žmonės susibėgdavo pažiūrėti. Tada Jonukas iš netyčių sustodavo ir užtraukdavo rožančių ar kokią giesmę. Tą pabaigęs, užlipdavo ant kėdės ir paskelbdavo: „Dabar pakartosiu pamokslą, kurį šįryt sakė klebonas!“ Klausytojai vienas antram šnibždėdavo: „Gražiai, vaikis, pasakoja, gerai įsako: bus geras pamokslininkas!“ Taip smalsuoliai, susirinkę pavėpsoti, pasilinksmindavo ir praleisdavo laiką be sielos nuostolių, kaip paprastai būdavo akrobatų žaidimuose. Išsiskirstydami vakare dar sukalbėdavo ir trumpą maldelę.