Pasakojimas apie admirolą Armaną Majė, kuris padėjo poniai bylos reikalu. Ši, norėdama atsidėkoti, atsivedė dukterį ir davė suprasti, kad norėtų, jog admirolas ją vestų. Kuklus admirolas pasakė mergaitei, kad matydamas jos motinos elgesį, abejoja ir dėl jos dorybių. Mergaitė prisipažino norinti įstoti į vienuolyną. Admirolas padėjo jai ten patekti, sumokėdamas kraitį. Pasakojimas iliustruoja vertybių skirtumus ir pagarbą pašaukimui.

Armanas Majė labai jaunas užsitarnavo prancūzų admirolo vardą. Vieną dieną pas jaunąjį admirolą atėjo pažįstama ponia ir paprašė užstoti ją kažkokioje byloje. Admirolo padedama ponia laimėjo. Atsidėkodama savo geradariui, ta ponia atsivedė pas jį savo jauną gražią dukterį ir davė suprasti, kad jai būtų labai malonu, jei admirolas jos dukterį pamėgtų. Kukliajam jaunikaičiui toks netikėtas žmonos piršimas labai nepatiko. Jis nusivedė mergaitę nuo motinos akių ir tarė jai į ausį: „Matydamas tavo motinos elgesį, aš pradedu abejoti ir dėl tamstos dorybių.“ Mergaitė pasisakė turinti didžiausią norą įstoti į vienuolyną. Įsitikinęs mergaitės pašaukimu, gerasis jaunikaitis padėjo jai įstoti į vienuolyną, įnešdamas už ją nemažą kraitį.