Šv. Zita, tarnaudama tarp nedorų bendratarnių, savo doru ir sąžiningu elgesiu juos papiktino, bet vėliau paveikė jų širdis ir jie pradėjo sekti jos pavyzdžiu. Taip pat pasakojama apie neturtingą skulptorių, kuris paaukojo savo gyvybę, kad išgelbėtų molio statulą nuo sušalimo.

Šv. Zita tarnavo pas vieną turtingą šeimininką, kuris turėjo daug tarnų ir tarnaičių, doriškai gerokai sugedusių. Nors šventoji stengdavosi niekad jiems nepereiti kelio, bet savo doru gyvenimu ir sąžiningu pareigų atlikimu būdavo jiems lyg šapas akyse. Pradžioje jie bandė ją geruoju patraukti prie savęs. Bet kada jiems tai nepavyko, jie pradėjo jos nekęsti, iš jos tyčiotis, nes ji, girdi, norinti prisimeilinti šeimininkams ir t. t. Dažnai jai tekdavo išgirsti visokių piktų žodžių. Bet ji neatsilygindavo piktu už piktą, o tik kai kada pasakydavo: „Jei aš iš tikrųjų nusikaltau, atleiskite man, kad ir Dievas atleistų jums jūsų kaltes.“ Nematydami joje jokios rūstybės, jos bendratarniai pamažėl pradėjo kitaip apie ją galvoti ir jos pavyzdžiu sekti, o jos šeimininkas pavedė jai prižiūrėti visą ūkį. — Paryžiaus meno galerijoje yra graži vieno skulptoriaus statula, kuris buvo toks neturtingas, jog gyveno ir dirbo pastogėje. Kai molio modelis buvo jau paruoštas, užėjo didelis šaltis. Skulptorius žinojo, kad jeigu vanduo, kuriuo išmaišė molį, sušals, statula bus sugadinta. Jis paėmė patalynę nuo lovos ir apklojo statulą. Rytą skulptorius buvo rastas negyvas, bet kūrinys buvo išgelbėtas, ir jau kitos rankos iškalė jį iš marmuro.
Numeris: 629
Tema: Budėk!, Juozapas, Karalius, Pareiga, Sąžiningumas, Tarnystė
Pavadinimas: „Tamstą manęs nemokyk!"
Santrauka: Karalius Juozapas II, norėdamas patikrinti valdininkų darbą, apsivilko paprastais rūbais. Pamatęs, kad valdininkas netvarkingai dalina maistą badaujantiems, karalius prisistatė ir jį atleido.
Pasakojimas: Karalius Juozapas Antrasis († 1790) dažnai apsivilkdavo paprastu piliečiu ir važiuodavo kur į provinciją patyrinėti, kaip jo valdininkai elgiasi su žmonėmis. Vienais metais Čekijoje neužderėjo javai ir krašte kilo badas. Karalius pasiuntė maisto iš valstybės sandėlių ir pavedė jį tvarkingai dalinti badaujantiems. Kartu ir pats nežiniomis išvyko į tą kraštą. Nuvykęs į miestelį, netoli Prahos, mato, kad prie maisto dalijamojo punkto stovi daug žmonių. Pasiteiravęs sužinojo, kad tie žmoneliai atvykę iš toli ir seniai laukia savo porcijos. Įėjęs pas valdininką, „nežinomasis“ paklausė, dėl ko jis taip vargina tuos žmonelius. Valdininkas išdidžiai atsiliepė: „Tamsta manęs nemokyk! Aš pats žinau, ką aš turiu daryti.“ Tada karalius praskleidė viršutinius rūbus ir pasakė: „Aš esu tamstos karalius. Nuo šio laiko tamsta atleidžiamas nuo pareigų.“