Pasakojama apie gyvačių rūšį, kuri žvilgsniu privilioja paukštelius ir juos praryja. Tai palyginama su neskaistybe, kuri išplėšia džiaugsmą, apakina ir palieka sąžinės priekaištams. Taip pat pateikiami kiti pavyzdžiai apie pagundos vengimą.

Pietų Afrikos keliautojai pasakoja apie vieną gyvačių rūšį, kuri tik vienu pažvelgimu prisiviliojanti paukštelį. Josios žvilgsnis sužadina paukščio širdyje kažkokį nerimavimą. Paukštis pradeda šokinėti nuo vienos šakelės ant kitos, pradeda lakstyti, purtytis. Atsparumo jėgos vis mažėja, ir jis verste verčiamas pažvelgti į gyvatę. Slaptos jėgos traukiamas, jis vis artinasi ir artinasi prie gyvatės, kol ši pašoka ir sugriebia savo auką. — Taip atsitinka ir su tuo, kuris turėjo nelaimę patekti į neskaistybės rankas. — Plutarchas pasakoja apie vieną filosofą, kuris paklausęs bėgantį jaunikaitį: „Nuo ko bėgi?“ — „Nuo žmogaus, kuris nori mane įtraukti į pikta!“ — „Gėdinkis! Jis turi nuo tavęs bėgti!“. — Vienas romėnų karalius turėjo labai mylimą briedį. Kad niekas gražiam gyvuliui nepadarytų ko blogo, jis liepė pakabinti briedžiui ant kaklo auksinę grandinėlę su užrašu: „Neliesk manęs, aš esu karaliaus!“ — Kai ateina gundymai, sakyk jiems: „Nelieskite manęs, aš esu Išganytojo!“