Draugai, renkantys grybus, ginčijosi dėl skaitymo. Vienas teigė, kad reikia skaityti viską, net blogas knygas, kad galėtų spręsti savarankiškai. Suradę įtartiną grybą, "išmintingasis" skaitytojas jį išmetė, pasiklausęs mergaitės, kuri gerai pažinojo grybus. Antrasis draugas atskleidė jo prieštaravimą, parodydamas, kad bandyti nuodingus dalykus (kaip blogas knygas ar grybus) savarankiškai yra kvaila, o reikia pasikliauti tais, kurie juos pažįsta (kaip mergaitė grybus ar Bažnyčia tikėjimo dalykus).

„Reikia viską skaityt, net ir blogiausias knygas, kad tokiuo būdu galėtumei pats viską savarankiškai spręst,“ kalbėjo draugas draugui, vaikščiojant jiems mišku ir grybus renkant. Prisirinkę grybų, draugai pargrįžo namo ir ėmė tuos grybus valyt. „Šitas grybas man atrodo negeras“, tarė blogų raštų mylėtojas, „reikia pasiklaust Onytės.“ Atėjo Onytė ir klausia bernaičius: „Ką man pasakysit?“ — „Pasakyk mums, Onyte, ar tas grybas geras?“ Mergaitė apžiūrėjo grybą ir atsakė: „Tai nuodai, brolyčiai.“ Išdidusis visokių knygų skaitytojas atėmė iš Onytės šungrybį ir išmetė jį pro langą. „Drauge, ką tu padarei?“ sušuko antrasis bernaitis, kurs buvo daug išmintingesnis. „Tai – visai geras grybas!“ — „Ne, blogas!“ — „O kas tau apie jo blogumą pasakė?“ — „Na gi Onytė, štai; argi negirdėjai?! Juk ji gerai pažįsta, kuris valgomas, o kuris ne.“ — „Drauguži, tu pats sau prieštarauji. Anot tavęs, reikia viską pačiam ištirt; taigi ir grybus turėjai pats išmėgint. Pirma suvalgyk juos, o paskui žinosi, kurs jų geras, kurs netikęs, kurs maistingas, kurs nuodingas.“ Čia blogų knygų mylėtojas suprato savo klaidą ir, paraudonavęs, nutilo.