Neatsargus pasirinkimas miške tampa pamoka apie apgaulę ir būtinybę skirti tai, kas gera, nuo to, kas pavojinga.

Kartą motina siuntė Katriutę miškan grybauti, nes tėvas labai mėgo grybus.

„Motute, — linksmai sušuko mergytė, grįžusi namo, — žiūrėk, kaip man šiandien pasisekė, — kokių puikių grybų pririnkau! — tarė ji, atvoždama pintinėlę. — Visi tokie gražūs, raudoni, tie balti taškeliai ant jų tarsi perlai. Buvo dar ir tamsiai rausvų, prastų tokių, kurių neseniai tu buvai parnešusi. Bet jie taip menkai atrodė, kad aš jų nė neėmiau”.

„Dukrele tu mano, kokia gi tu negudri esi! — sušuko išsigandusi motina. — Juk šitie gražūs grybai, nežiūrint į jų dailumą bei skaistumą, tikriausi nuodai — musmiriai, ir kas jų užvalgytų, turėtų mirti. O anie gi, tamsiai rausvieji, kuriuos ūmėdėmis vadina ir kuriuos tu niekais palaikei, kaip tik buvo vieni geriausiųjų, nors taip menkai atrodė”.

„Tas pat, vaikeli brangiausias, esti ir su daugeliu daiktų pasaulyje. Yra dorybių, kurias mažai kas pastebi, ir yra blizgančių ydų, kuriomis paiki stebisi. Apgaulinga pikto išvaizda lengvai gali mus į nuodėmę vesti. Bet visuomet reikia atminti, jog nuodėmė, kad ir kitsyk labai maloni, tik saldūs nuodai tėra“.