Šv. Vincentas Paulietis, patekęs į plėšikų nelaisvę Afrikoje ir parduotas vergu, du metus kentėjo, tačiau nenustojo viliotis grįžti į tėvynę. Nuolat melsdamasis Švč. Mergelei Marijai, jis pagaliau su Jos pagalba atvertė savo darbdavį ir laimingai grįžo į Prancūziją.

Šv. Vincentas Paulietis savo kunigavimo pradžioje pateko Viduržemio jūroje į plėšikų rankas. Šie, nusivežę jį į Afriką, pardavė kaip vergą. Ištisus du metus prisėjo šventajam kentėti nelaisvėje, dirbant sunkiausius darbus, visų apleistam, be jokios paguodos. Nelaimingų žydų pavyzdžiu jis nuolat mąsto apie savo tėvynę Prancūziją. Jis dažnai nutraukia savo darbą ir verkia, žiūrėdamas į tą pusę, kurioje pasiliko jo tėvynė. Jis nenustoja vilties kada nors ją išvysti. Gaivinamas tos vilties, jis dažnai meldžiasi į Švč. P. Mariją šiais žodžiais: „Sveika Karaliene, Tu gailestingumo motina! Į Tave kreipiuosi aš ištremtas sūnus! Tu savo gailestingąsias akis atkreipki į mane ir sugrąžink mane į tėvynę!“ Viltis grįžti į tėvynę padeda jam perkęsti ištrėmimo vargus. Pagaliau su Marijos pagalba jis atverčia į katalikų tikėjimą savo darbdavį. Juodu abu laimingai grįžta į Prancūziją.