Išorinis grožis be dorybių nuvilia.

Viename miestely karo metu apsistojo husarų pulkas. Arklių verteiva Kurtas, kuris drauge buvo ir arkliavagis, nakčia husarams pavogė vieną geriausiųjų arklių ir paslėpė jį miške. Husarams išjojus, nusivedė jis pavogtąjį arklį į tolimą kraštą, norėdamas ten jį parduoti.

Prisiartinęs prie vieno miesto, jis neišdrįso per jį joti ir pasuko į šalį. Kiek pajojėjęs, pamatė jis pievoje dragūnų pulką, kurie ką tik buvo pradėję savo muštrą. Kai tik pasigirdo trimito balsas, arklys it viesulas kad ims lėkti per griovius, per klonius, nešdamas vos gyvą iš išgąsčio Kurą, stojo į eilę drauge su kitais arkliais ir pagal komandos žodžius ir trimito balsą atliko visus judesius, ir risčia, ir šuolio, kuo geriausiai. Kurtas nebesižinojo, ką bedarąs iš baimės, tik laikėsi iš visos jėgos balne; belėkdamas pametė ir kepurę, o per veidą prakaito lašai it žirniai jam byrėjo. Kareiviai gi juokais trūko iš vargšo Kurto.

Kai muštras pasibaigė, apstojo jį kareiviai ir karininkai iš visų pusių, o pulkininkas tarė rimtai: „Šitas jaunas gražus, gerai išmokytas arklys, be abejo, yra kariuomenės arklys. Iš kur jį esi gavęs?“ Kurtas atsakė jį pirkęs, bet iš ko jis pirkęs, nebegalėjo tikrai pasakyti. Ėmus toliau tardyti, jis tapo apkaltintas dėl vagystės ir kaipo arkliavagis nubaustas.