Gilė ir agurotis
Žmogus supranta Dievo išmintį per skaudžią, bet pamokančią patirtį.
Sode ąžuolo paunksnėje gulėjo kaimietis ir, žiūrėdamas į aguročius, kurių virkščios čia pat tvorą raitojosi, ėmė samprotauti apie gamtos sutaisymą.
Kraipydamas galvą, tarė: „Hm! man tat visai nepatinka, kad mažutės menkos virkštelės veda tokį didelį gražų vaisių, o milžinas ąžuolas tokią mažą ir menką gilę. Kad aš būčiau tvėręs pasaulį, ąžuolui būčiau davęs didelius žibančius kaip auksas aguročius bent centnerio sunkumo. Tai spindėtų saulėje, tai būtų gražumėlis žiūrėti!“
Sulig tais žodžiais iš pačios ąžuolo viršūnės zvapt jam gilė — tiesiog į nosį — ir taip smarkiai, kad net kraujas ėmė bėgti. „Ai! — sušuko išsigandęs kaimietis, — už mano kvailą samprotavimą gavau sprigtą į nosį. Jei šitoji gilė būtų aguročio didumo buvusi, mano nosį būtų visai sutrynusi“.
