Tarpusavio pagalba sukuria tikrą bendruomenę.

Viename kaime malūnininko vaikutis, bevaikščiodamas upės pakrantėmis, įkrito į vandenį ir būtų tuoj prigėręs. Bet pasergėjo tą nelaimę kalvis, kuris gyveno antroj upės pusėj, ir ilgai nesvarstydamas, šoko į vandenį, ištraukė vaiką ir nunešė jį tėvui.

Po metų užsidega nakties metu kalvio namas. Jau ugnelė buvo apėmusi visą trobą, kada pastebėjo kalvis gaisrą, ir vos spėjo išsigelbėti su pačia ir vaikais. Tik užmiršo pirmuoju išgąsčiu mažiausiąją dukrelę. Vaikas ėmė rėkti, bet niekas neturėjo drąsos jį gelbėti. Ateina tuo metu malūnininkas ir šast — įšoko į pačią liepsną ir po valandėlės, laimingai išgelbėjęs vaiką, atidavė kalviui sakydamas:

„Garbė Dievui, kad gavau progos sveikam tuo pačiu atsilyginti. Sveikas ištraukei mano sūnų iš vandens, o aš, Dievo padedamas, išnešiau tamstos dukrelę iš ugnies.“