Pasakojimas apie Palaimintąjį kun. Don Bosko, kurį tamsią naktį miškelyje užpuolė ginkluotas vyras, reikalaudamas piniginės arba gyvybės. Kun. Bosko atpažino jame buvusį kalinį, kurį mokė tikybos. Jis sugraudino vyrą, šis prisipažino ir atliko išpažintį. Kun. Bosko davė jam medalikėlį ir pinigų. Vyras pasitaisė ir tapo kitu žmogumi. Pasakojimas iliustruoja atgailos ir dvasinio vadovavimo svarbą.

Pal. kun. Bosko († 1888) vakare ėjo iš Turino į kaimyninį miestelį. Vakaras buvo tamsus, o ypač einant per miškelį pasidarė didelė tamsa. Ūmai iššoka iš krūmų apsiginklavęs vyras, prisiartina prie kun. Bosko ir jam sako: „Piniginė ar gyvybė?“ Kun. Bosko drąsiai, bet maloniai atsako: „Piniginė? Bet aš jos neturiu! Gyvybė? Ji yra vieno Dievo rankose!“ Supykęs plėšikas suriko: „Nutilk ir tokių savo kalbų nekalbėk! Neatiduosi man savo pinigų, aš tave čia vietoje nudėsiu.“ Tuo akimirksniu kun. Bosko pažino nepažįstamąjį. Tai buvo tas pats kalinys, kurį jis neseniai Turino kalėjime buvo mokęs tikybos. Nudžiugęs kun. Bosko sušuko: „Ką, tai tu, Tonijau? Ar šitaip tu laikai savo žodį? O aš tavimi taip pasitikėjau!“ Tonijus pažino savo buvusį mokytoją, susigėdęs nuleido galvą ir tarė: „Gerbiamasis Tėve! Kad aš būčiau Tamstą pažinęs, aš nebūčiau Tamstos sulaikęs.“ Kun. Bosko atsiliepė: „Mano vaikeli! To dar neužtenka. Dabar turi pasikeisti ir tavo gyvenimo būdas. Nevesk Dievo iš kantrybės. Jeigu ir ilgiau šitaip gyvensi, gali mirti be atgailos.“ Tonijus tarė maldaujančiu balsu: „Gerbiamasis Tėve! Aš tikrai noriu dabar pasitaisyti; tik padėk man!“ Kun. Bosko tarė: „Tu turi tuojau atlikti išpažintį, susitaikyti su Dievu, išgydyti savo sielos žaizdas.“ Gerasis kun. atsisėdo ant akmens, uždėjo ranką ant klūpinčio Tonijaus peties ir išklausė jo išpažinties. Davęs išrišimą, padovanojo Tonijui Dievo Motinos medalikėlį ir atidavė jam visus pinigus, kuriuos su savim dar turėjo. Linksmas Tonijus palydėjo kun. Bosko iki miesto vartų. Nuo tos išpažinties Tonijus virto kitu žmogumi.