Kantrybė ir ištvermė nugali sunkumus.

Eina sykį kaimietis su savo sūnumi per lauką ir sako jam: „Žiūrėk, Tomai, ant žemės guli koks geležgalys, paimk ir įsidėk kišenėn“.

„Tai, ką čia imsi tokius niekus, neverta dėl jo nė nugaros lankstyti“, — atsakė Tomas. Tėvas, nieko nesakydamas, paėmė geležgalį ir įsidėjo kišenėn. Artimiausiame kaime pardavė jį už keletą skatikų kalviui ir už tuos pinigus nusipirko vyšnių.

Eina abudu toliau. Vidurdienio saulė kepinte kepina: kaip akys lik mato, niekur nematyti nei namų, nei medžių, nei šaltinių. Tomas tiesiog alpo nuo troškulio.

Tėvas lyg tai netyčiomis išmetė vieną uogą. Tomas bematant pakėlė ją nuo žemės, tarsi aukso gabalėlį, ir tuojau suvalgė. Po kiek laiko tėvas vėl išmetė uogą, ir Tomas taip pat skubiai pasilenkė jos pakelti… Taip tėvas išmėtė visas vyšnias, o sūnus visas jas surankiojo.

Kai Tomas suvalgė paskutinę uogą, tėvas atsigręžęs tarė šypsodamas: „Matai, vaike, kad būtum nepatingėjęs iš karto pasilenkti dėl geležgalio vienui vieno sykio, nebūtų reikėję taip daug sykių lankstyti nugaros dėl vyšnių“.