Lenkų didvyris Kosciuška pasižymėjo meile vargšams. Net jo arklys buvo pratęs sustoti prie elgetų. Prancūzų karalius Liudvikas XVI šalčių metu pasirūpino, kad vargšai galėtų pasišildyti, už ką buvo pagerbtas paminklu.

Išgarsėjęs lenkų [didvyris] Kosciuška pasižymėjo didele vargšų meile. Kartą šis taurusis vyras panoro nusiųsti pažįstamam seneliui klebonui butelį gero vyno. Pasišaukia jis patikimą jaunikaitį ir paduoda jam savo arklį, kad greičiau nujotų pas tą kleboną. Netrukus jaunikaitis grįžo. Nuėjęs pas Kosciušką, sako: „Gerbiamasis Vade! Aš daugiau niekad nebejosiu ant Tamstos arklio.“ — „Kodėl?“ paklausė nustebęs Kosciuška. Jaunikaitis kalbėjo toliau: „Kai tik kelyje susitikdavau kokį elgetą, Tamstos arklys tuojau sustodavo ir nė iš vietos nejudėdavo, kol aš nepadarydavau ženklo lyg išmaldą elgetai duodamas.“ Kosciuška maloniai nusišypsojo. Net jo arklys jau buvo apsipratęs su elgetomis, kuriuos jo ponas taip gausiai šelpdavo. — 1784 metais buvo be galo šalta žiema. Prancūzijos karalius Liudvikas XVI liepė užkurti dideles ugnis kareivinėse, vienuolynuose, ligoninėse, kad vargšai galėtų nubėgti kur nors pasišildyti. Žiemai baigiantis, Paryžiaus vargšai, jam atsidėkodami, pastatė prieš jo rūmus paminklą nors iš sniego.