Gailestingumas sukuria gyvą dėkingumo ryšį tarp žmonių.

Šiltą žiemos rytą beturtis rankpelnis Tomas žiūrėjo nuliūdęs į mažutę malkų rietinėlę, sukrautą jo lūšnelės pašalėje. „Dieve tu mano! — tarė jisai, pakėlęs akis į dangų, — šaltis kasdien eina vis didyn, o mano malkų vis mažėja. Veikiai aš jų visai nebeteksiu. Pasigailėk manęs, geriausias Dieve!“ Ir iš tikro, nuo tos dienos malkų nemažėjo, o Tomas dėkojo Dievui už tokią nuostabią palaimą.

Dievas taip davė, jog visą tą doro darbininko rūpesnį ir žvilgsnį į dangų buvo pasergėjęs turtingas kaimynės našlės sūnus Andrius. Nuo to laiko Andrius, motinai pritariant, kasnakt uždėdavo ant mažutės malkų rietinėlės po tiek pagalių, kiek Tomas dieną paimdavo kurui. Tomas tai matė sykį mėnesienoje.

Tą patį pavasarį Andrius iškeliavo į tolimus kraštus. Grįžęs po keleto metų rudeniop į namus, išėjo pasižiūrėti savo sodo, kurį buvo palikęs gana apleistą: kad medžių ir apsčiai buvo, bet vaisių duodavo maža, ir tie patys buvo prasčiausios rūšies. Kaip jisai nustebo, išvydęs medžius, pasipuošusius kuo puikiausiais obuoliais, kriaušėmis ir slyvomis.

„Ką aš matau! — sušuko Andrius, netikėdamas savo akimis, — kaip tat keista, kaip atsimainė sodas!“ Motina jam išpasakojo, kaip beturtis kaimynas už malkas, kurias taip paslapčia jam krovė į pašalį, vaisinius medžius įskiepijo kuo geriausios veislės skiepais.

Andrius tekinas nubėgo pas kaimyną išreikšti jam padėkos už medžių veislės pagerinimą ir prašė jo, kad ateityje kiekvienoje nelaimėje kreiptųsi į jį. „Tokiam dėkingam žmogui, — tarė jis, — jokia geradarybė negali būti užtektina“.