Vaikų vakarėlyje mergaitės gyrėsi savo tėvų statusu ir turtais. Virtuvės vaikas jautėsi menkas. Vėliau jis tapo žymiu dailininku Torvaldsenu, o kitas neturtingas berniukas tapo žymiu rašytoju Andersenu. Tai parodo, kad kilmė ir turtai nėra svarbiausi dalykai gyvenime.

„[Aš esu…]“ tarė graži maža mergaitė per vaikų vakarą Danijoje, „o mano tėvas yra šambelionas, tai didelis laipsnis. O tie, kurių pavardės baigiasi „sen,“ niekad niekuo negalės būti.“ — „Bet mano tėvas gali nupirkti už šimtą dolerių saldainių ir išdalinti juos vaikams,“ piktai atsakė turtingo pirklio Peterseno duktė. „O tavo tėvas ar gali tai padaryti?“ — „Taip,“ atsakė laikraščių leidėjo duktė, „mano tėvas gali tavo tėvą ir kitus paduoti į laikraštį. Girdėjau kalbant, kaip daugelis žmonių jo bijosi, nes jis galįs laikraščiuose rašyti, ką norįs.“ — „Ak, kad aš galėčiau būti vienas iš jų!“ manė mažas vaikutis, žiūrėdamas, virėjo leistas, pro durų plyšį. Buvo tai virtuvės vaikas. Bet ne, jo tėvai neturi nė vieno atliekamo cento ir jo pavardės gale yra „sen.“ Keleriais metais vėliau buvusieji tame vakare išaugo žmonėmis. Atsitiko taip, kad tie žmonės vieną kartą aplankė gražius rūmus, pilnus visokių brangių ir gražių daiktų. Ten jie sutiko tų rūmų savininką, tą patį vaiką, kuris kitados laikė sau per didelę garbę žiūrėti į juos slaptai per durų plyšį, kada jie žaidė. Išaugęs jis virto dideliu dailininku. Tai buvo Torvaldsenas. Tą atsitikimą yra papasakojęs žmogus, kuris buvo beturčio kurpiaus sūnus, žmogus, kurio pavardės gale yra „sen,“ bet kuris virto garsiu rašytoju – Hansu Kristianu Andersenu.