Du jauni studentai, kopdami į kalną, pralenkė lėtai einantį seną poną, bet vėliau išseko. Senas ponas, atkakliai eidamas savo tempu, pasiekė viršūnę pirmas. Tai pabrėžia ištvermės svarbą siekiant tikslo.

Vieną gražią birželio dieną du jauni studentai pasiryžo užkopti Tatrų kalnuose į Lomnicos viršūnę. Abu juodu buvo atėję iš lygumų ir dar niekados tokių kalnų nematę. Linksmai dainuodami, keliavo jie per kalnus, pralenkė seną poną, kuris, matyt, irgi kopė į tą pačią viršūnę. Bet jo žingsniai buvo tokie lėti, tokie apgalvoti, jog „net sraigė greičiau eina“ – manė jaunuoliai. Kai po dešimt minučių kelionės jie pažvelgė žemyn, tas ponas buvo toli atsilikęs, toks mažytis, mažytis. Bet kuo aukščiau juodu lipo, tuo jų plaučiai labiau pradėjo šniokšti. Pradžioje jie ilsėjosi tik kas pusvalandį; paskui jau kas penkiolika minučių prisėsdavo „trumpam pusvalandžiui.“ Ir kai apie pietus, visiškai nusikamavę, sustojo prie nedidelio krioklio, štai pasirodė tas senas ponas, einąs lygiai tokiu pat lėtu žingsniu, bet einąs ir einąs vis aukščiau. Netrukus jis vėl atrodė mažytis, tik šį kartą jis buvo ne jų apačioje, bet viršuje. Tuo tarpu jaunikaičiai nuvargę gulėjo ant uolų. — Pasiekti aukštą tikslą reikia ištvermės.