Aštuntame šimtmetyje po Kristaus longobardų karalius Liutprandas užėmė dalį Italijos ir pagrobė keturis Romos valstybei priklausančius miestus. Popiežiumi tada buvo šv. Zacharijas. Nenorėdamas lieti kraujo, jis nekvietė į pagalbą frankų, bet nuvyko pas karalių Liutprandą ir savo žodžiais jį taip įtikino, jog tasai tuojau atidavė pagrobtuosius miestus ir sugrąžino laisvę visiems belaisviams. Kai šv. Zacharijas iš to žygio grįžo į Romą, visi gyventojai išėjo jo pasitikti su alyvų šakelėmis rankose ir neapsakomai džiaugdamiesi įvedė jį į miestą. Paskui šv. Zacharijas paskyrė iškilmingą procesiją padėkoti V. Dievui, kad pavyko taikos darbas. Po kurio laiko mirė Konstantinopolio ciesorius Leonas. Liutprandas sumanė tuo pasinaudoti ir pagrobti Ravenos miestą. Jau jis buvo įvykdęs savo norų dalį, kai Ravenos taryba puolėsi prašyti popiežių, kad šis sulaikytų karą. Nors šv. Zacharijas žinojo, kad šis žygis bus daug sunkesnis už pirmąjį, bet apsiėmė tai padaryti. Nuvykęs pas Liutprandą, jis išdėstė jam, kaip neteisingas pradėtasis karas, kokių iš jo kyla žmonėms nelaimių, vargų, kokia sunki atsakomybė už tai jo laukia. Ir karalius sutiko liautis kariavęs, nors pirma jis buvo pasižadėjęs nebeklausyti to garbingo senelio. Dar ir trečią kartą teko šv. Zacharijui apsaugoti savo šalis nuo karo. „Didesnis ir labiau vertas girti dalykas, kad šisai popiežius tris sykius sulaikė karą ir įgyvendino taiką, negu kad jis būtų nugalėjęs trisdešimt įvairių karvedžių ar karalių“, yra pasakęs vienas garsus vokiečių rašytojas apie šv. Zachariją.