Berniukas Karolis, norėdamas išvengti bausmės, melagingai apkaltino draugą Antaną. Po daugelio metų Karolis sutiko Antaną, kuris dėl melo patyrė daug sunkumų. Karolis atsiprašė, bet sveikatos jam nebegrąžino.

Vienas turtingas pirklys savo mažajam sūnui Karoliui į draugus paėmė neturtingą, bet dorą berniuką Antaną. Kartą abiem berniukams bežaidžiant, sviedinys pataikė į langą ir jo stiklus subirino tiesiai ant tėvo stalo, prie kurio tuo metu tėvas sėdėjo. Piktas tėvas iškišo galvą pro langą ir paklausė: „Kas tai padarė?“ Karolis nusigando, kad negautų nuo tėvo lupimo, ir tuojau sušuko: „Antanas sviedinį įmetė į langą!“ O iš tikrųjų tai buvo Karolio kaltė. „Palauk, tu dabar nepaliksi nenubaustas,“ suriko tėvas ant Antano, kuris tuojau iš kiemo pražuvo ir nebegrįžo. Po daugelio metų Karolis sutiko kartą gatvėje šlubą krepšių pardavinėtoją. Įsikalbėjęs sužinojo, kad tai tas pats jo mažų dienų draugas Antanas. Pabėgęs Antanas patekęs čigonams į rankas, o vėliau buvęs paimtas į kariuomenę ir sunkiai sužeistas. Žinoma, Karolis jį atsiprašė, paėmė pas save, bet sveikatos nebegrąžino.