Dailininkas Leonardas da Vinčis nutapė šv. Jono veidą pagal skaistų jaunuolį, o Judo – pagal bjaurų elgetą. Vėliau paaiškėjo, kad elgeta buvo tas pats jaunuolis, kurį nedoras gyvenimas taip pakeitė. Tai parodo nuodėmės pražūtingumą.

Garsusis italų piešėjas Leonardas da Vinčis († 1519) piešė Paskutinę Vakarienę. Jam prisireikė gražaus šv. Jono ir bjauraus Judo veidų. Eina gatve ir sutinka nepaprastai skaistaus veido jaunikaitį. Užkalbintas jaunikaitis sutinka, kad dailininkas panaudotų jo veidą šv. Jonui apaštalui atvaizduoti. Žiūrovai negalėjo atsigėrėti nupieštu paveikslu, nors jame dar trūko Judo paveikslo. Po kelių metų Leonardas da Vinčis eina per turgų ir pamato bjauriausio veido elgetą. Ir šis už gerą atlyginimą sutiko dailininkui pozuoti. Bet kai jis atsidūrė prieš Paskutinės Vakarienės paveikslą, ėmė graudžiai verkti. Mat tas jaunikaitis, pagal kurį buvo atvaizduotas šv. Jonas, buvo tas pats elgeta. Dabar į tokį padarė jį paklydimas: girtavimas, ištvirkavimas.