Pasakojimas apie misionierių Argentinoje, kuris pamoksluose ragino būti apaštalais. Du berniukai, vienas jų labai mažas, atėjo į bažnyčią prie altoriaus, kur buvo Švč. Sakramentas. Mažasis berniukas paaiškino draugui, kur yra Dievas, nes misionierius sakė, kad visi turi būti misionieriai. Vaikutis, parodydamas į tabernakulį, pasakė, kad Dievas pasidarė toks mažutis, kad galėtų gyventi ten. Pasakojimas iliustruoja vaikų tikėjimą, drąsą ir apaštalavimo supratimą.

Vienas misionierius laikė misijas Argentinos sostinės Buenos Airių Tėvų Lazaristų bažnyčioje. Per pamokslus jis ragino visus būti misionieriais, apaštalais. Po kelių dienų tasai misionierius mato, kaip du berniukai, vienas 4–5, kitas 9–10 metų amžiaus, įeina į bažnyčią ir prisiartina prie didžiojo altoriaus, kur laikomas Švč. Sakramentas. Mažasis berniukas rankute rodo į tabernakulį ir kažką kalba didesniajam. Paskum abu suklupo ir ilgai meldėsi. Misionierius prisiartino prie berniukų ir paklausė mažąjį: „Ką tu sakei savo draugui?“ Vaikutis atsiliepė: „Tėve, aš dalyvavau misijose, o mano draugas jose nedalyvavo. Žiūrėki, koks jis jau didelis, o dar nežino, kur Dievas yra. Aš atvedžiau jį čia ir paaiškinau, jog Dievas pasidarė toks mažutis, kad galėtų gyventi šitame mažame paauksuotame kambarėlyje. Tamsta sakei, kad visi turi būti misionieriai. Aš esu misionierius ir rodau draugui, kur yra Dievas.“