Pasakojimas apie kilmingą žmogų, kuris ilgą laiką nelankė bažnyčios. Vieną dieną jis pamatė paveikslą, kuriame karalius Dovydas klūpėjo ir verkė atgailos ašaromis, kurias angelas rinko. Po paveikslu buvo užrašas: "Dovydas tik kartą nusidėjo ir visada atgailavo, o tu visada nusidedi ir niekada neatgailoji". Šis paveikslas ir žodžiai paveikė žmogų, ir jis metė apleistą gyvenimą, tapo uoliu kataliku. Pasakojimas iliustruoja meno ir Dievo žodžio galią atsivertimui.

Vienas aukštos kilmės žmogus jau seniai buvo bebuvęs bažnyčioje. Kartą, nuobodžiaudamas, jis įėjo į bažnyčią ir pradėjo joje apžiūrinėti paveikslus. Jo akis ir dėmesį patraukė senas paveikslas, kuriame karalius Dovydas klūpėjo ant žemės, o iš jo akių bėgo atgailos ašaros. Ten pat stovįs angelas auksine lėkšte rinkė atgailaujančio karaliaus ašaras, kad patiektų jas Aukščiausiajam Teisėjui. Po tuo paveikslu buvo parašyta: „Dovydas tik kartą nusidėjo ir visada atgailavo, o tu visada nusidedi ir niekada neatgailoji.“ Tas paveikslas ir tie žodžiai taip paveikė žiūrėtoją, kad jis metė apsileidėlio gyvenimą ir pasidarė karščiausiu kataliku.