Vienas tėvas sulaukė tokio amžiaus, kad vos bepaeidavo su lazda, visas drebėdavo, beveik nieko nebegirdėdavo, dantų neturėdamas, ilgai valgydavo ; dažnai valgydamas, nuo rankų drebėjimo, sriubą išliedavo ar bliūdelį paversdavo. Sūnų ir marčią tai labai įerzino, ir jie nuvarė senelį valgyti į užpeckį. Vargšas tėvas jautėsi savo tikrųjų vaikų neapkenčiamas ir dažnai graudžiai apsiašarodavo. Kartą iš susikrimtimo išmetė iš drebančių rankų ir bliūdelį, kuris ant plytų aslos sudužo į šipulius. Supykusi marti ne tik iškeikė senelį, bet dar liepė padaryti jam medinį bliūdelį, kad jo nebesudaužytų. Po kiek laiko sūnus su marčia valgė prie stalo ir pamatė savo mažą sūnelį kažką kalant. „Ką tu ten dirbi, Petreli?“ — „Dirbu lovelį, iš kurio, kai suaugsiu, maitinsiu tėvą ir motiną.“ Tai buvo geriausia pamoka tėvo niekintojams. Nuo tos dienos senelis tėvas vėl valgydavo kartu su vaikais prie stalo.