Jaunos mergaitės tikėjimas ir skaistumas padeda jai išlikti ištikimai Dievui.

Jokūbas ir Ona buvo sykį pasilikę vieni namie. Jokūbas ir sako Onai: „Einam, pasiieškokim kokių nors gardumynų, tai bent puikiai pavalgysime!“

Ona atsakė: „Jei apsiimi nuvesti mane į tokią vietą, kur niekas nematytų, tai einam“.

„Na, tai eikime į pieninę, — tarė Jokūbas, — ten rasime pilną puodynę saldžios grietinės“.

Ona perspėjo: „Ten matys kaimynas, kuris ties langu malkas skaldo“.

„Tada einam virtuvėn, — vadino Jokūbas, — ten stovi spintoje pilnas puodas medaus, tai galėsime puikiai jame duoną pasidažyti!“

Ona atsakė: „Ten gali mus pamatyti kaimynė, kuri prie lango sėdėdama verpia“.

„Na, tai eime į rūsį obuolių valgyti, — viliojo Jokūbas — Ten taip tamsu, nors akin pirštu durk — tikrai niekas nematys“.

Onelė tarė: „Mielas broleli! Argi iš tikro manai, jog ten niekas mūsų nematytų? Argi tu nieko nežinai apie tą akį, kuri veizi iš aukštybių ir kuri kiaurai permato per visus mūrus ir visas tamsybes?“

Jokūbas nusigandęs atsakė: „Tavo teisybė, sesute brangioji! Dievas mus regi ir tenai, kur jokio žmogaus akis negali pamatyti. Užtat geriau niekur neikime ir nieko pikta nedarykime“. Onelė džiaugėsi, kad Jokūbas jos žodžius taip į širdį paėmė, ir dovanojo jam gražų paveikslėlį, kuriame atmušta buvo Apvaizdos akis su spindulių strėlėmis į visas puses, o apačioj stovėjo parašas: „Atmink, vaikeli, jogei Dievas visur yra ir mūsų darbus regi“.