Arabijos dykumoje laisvamanis mokslininkas tyčiojosi iš meldžiančio arabo tikėjimo į nematytą Dievą. Ryte mokslininkas iš kupranugario pėdų sprendė apie jo buvimą. Arabas analogiškai nurodė į saulę ir kūriniją kaip įrodymą apie Dievo buvimą, pavadindamas juos Dievo pėdomis.

Prieš keliolika metų Arabijos dykumomis keliavo vienas laisvamanis prancūzas mokslininkas. Drauge su juo keliavo ir arabas. Nusileidus saulei, arabas paklojo ant žemės kilimą ir, ant jo atsiklaupęs, ėmė melstis. Kai arabas pabaigė savo maldą, prancūzas su panieka į jį pažvelgė ir tarė: „Ką čia tu darai?“ — „Meldžiuos!“ — „Meldies?.. Į ką gi reikia melstis?“ rankomis apčiuopęs ar kaip kitaip jutęs?“ — „Ne!“ — „Tai tu esi visiškas kvailys, jei garbini Dievą, kurio nesi matęs, nei girdėjęs, nei kitokiu būdu patyręs“. Arabas į tokį piktžodžiavimą nieko neatsakė. Abu sugulė. Anksti rytą abu atsikėlė. Išeidamas iš palapinės mokslininkas tarė savo palydovui arabui: „Čia būta kupranugario!“ Arabo akys nušvito. Jis švelniai paklausė mokslininką: „Ar tamsta kupranugarį esi čia matęs?“ — „Ne!“ — „Ar tamsta esi jį palietęs rankomis? — „Ne!“ — O gal tamsta esi šiaip kaip nors jį čia jutęs?“ — „Visai ne!“ — „Na, tai tamsta esi tikrai nuostabus mokslininkas, jei tiki į kupranugarį, kurio nesi nei matęs, nei girdėjęs, nei palietęs!“ Prancūzas jau pykterėjęs atsakė: „Butgi aš apie kupranugario buvimą sprendžiu štai iš šių pėdų“… Tuo metu pasirodė ir saulė rytuose. Arabas ištiesė į ją ranką ir tarė: „Štai ir Dievo pėdos! Visi kūriniai rodo esant ir jų kūrėją – Dievą“.