Keiktis įpratęs ūkininkas teigė, kad Dievo sprendimo dėl jo likimo niekas nepakeis. Pranciškonas atsakė, kad lygiai taip beprasmis būtų ir ūkininko darbas lauke, jei viskas priklausytų tik nuo Dievo valios. Šie žodžiai privertė ūkininką susimąstyti apie žmogaus valios ir atsakomybės svarbą.

Vienas ūkininkas buvo labai įpratęs keiktis. Kartą pranciškonas ėjo pro tą ūkininką, dirbantį lauke, užgirdo jį keikiantis ir tarė: „Brangusis, argi nežinai, kad keikūnai neįeis į dangaus karalystę.“ Ūkininkas atsakė: „Jeigu Dievas skyrė man pragarą, tai to sprendimo niekas neatmainys. O jeigu man skirtas dangus, tai jokie keiksmai man jo neuždarys.“ Tada vienuolis atsiliepė: „Nesuprantu, kam patsai ari ir akėji lauką. Jeigu Dievas skyrė tam laukui gerą derlių, tai jis bus geras be jokio arimo ir akėjimo. O jeigu Dievo valia tame lauke niekas neaugs, tai kam dar pačiam darbuotis, be reikalo prakaituoti.“ Išmintingi vienuolio žodžiai giliai įsmigo į nesusivaldančio ūkininko širdį.