Melas pats save išduoda ir teisingumas triumfuoja.

Sykį žiloje senovėje stojo į teismą du jaunikaičiai, Edmundas ir Osvaldas.

Edmundas skundėsi teisėjui: „Prieš trejus metus, rengdamasis į tolimą kelionę, daviau Osvaldui, kurį laikiau geriausiu savo draugu, palaikyti, iki aš grįšiu, didelės vertybės žiedą su brangiais akmenimis; o dabar jis to žiedo nebenori man grąžinti“.

Osvaldas, padėjęs ant širdies ranką, tarė: „Duodu garbės žodį, aš nieko apie tą žiedą nežinau. Iš tiesų, bene tik pamišo draugui Edmundui galva“. „Sakyk, Edmundai, — klausė teisėjas, — ar gali kas nors paliudyti, jogei tu jam žiedą tikrai esi davęs?“

Edmundas atsakė: „Gaila, niekas to nematė, tik senas labai didelis skroblas vidury lauko, po kuriuo mes ilsėjomės ir paskui atsisveikinome“.

„Esu beveikus prisiekti,— atkirto Osvaldas, — jog apie tą medį tiek težinau, kaip ir apie žiedą“.

Teisėjas tarė: „Eik, Edmundai, ir atnešk man to medžio šakelę. Aš noriu jį pamatyti. Osvaldas tuo tarpu čia palauks, kol grįši”.

Edmundas nuėjo. Po valandėlės sako teisėjas: „Kur taip ilgai Edmundas užtruko? Pasižiūrėk, Osvaldai, pro langą, be negrįžta“.

„Ne, ponas teisėjau, jis negali taip veikiai grįžti. Iki skroblo bus daugiau nei valanda kelio“, — prasitarė Osvaldas.

„O tu, begėdi, melagi! — sušuko teisėjas, — ir tu norėjai melagingai prisiekti Aukščiausiajam Teisėjui, kuris visas širdis regi! Apie žiedą tu taip pat gerai žinai, kaip ir apie medį“.

Nublanko Osvaldas ir ėmė drebėti. Turėjo vargšas žiedą grąžinti ir dar kalėjime metus patupėti. „Tenai turėsi laiko, — tarė teisėjas, — pagalvoti apie savo darbą“.