Demostenas, nepaisant mikčiojimo ir kitų kliūčių, pasiryžo tapti kalbėtoju. Sunkiai ir atkakliai dirbdamas, jis pasiekė savo tikslą ir tapo žymiu oratoriumi.

Būdamas tik septynerių metų, Demostenas neteko tėvo. Globėjai išeikvojo visą jo palikimą ir už tai atsidūrė teisme. Išgirdęs savo gynėjo kalbą ir pamatęs, kaip sužavėta minia lydėjo kalbėtoją į namus, jaunutis Demostenas pasiryžo ir pats būti kalbėtoju. Nuo to laiko jis dieną ir naktį galvojo apie šį savo pasiryžimą. Bet jo įgyvendinimas buvo labai sunkus. Pirmos jo kalbos ūžiančios minios buvo išjuoktos, ir Demostenas, jų nebaigęs, turėjo palikti tribūną. Visiškai nusiminęs, jis klajojo po miestą, nežinodamas nei ką bepradėti, nei kuo toliau užsiimti. Galop vienas senelis jį suramino ir patarė, daugiau pasimokius, dar pabandyti. Dabar Demostenas dar didesniu uolumu pradėjo siekti savo tikslo. Nors priešai, kurių turėjo nemaža, ir tyčiojosi iš jo, bet jis nepaisė. Kartkartėmis išeidavo į kalnus ir ten tarp bedugnių, tarp ūžiančių upelių sakydavo savo kalbas ir deklamuodavo. Kad atsipratintų mikčioti, po liežuviu pasidėdavo mažutį akmenėlį; kad sustiprintų balsą, eidavo į pajūrį ir stengdavosi perrėkti bangų ūžimą; kad išlavintų gerus plaučius, dažnai būdavo gryname ore, garsiai skaitydavo ir deklamuodavo. Ir štai šitokiu atsidėjimu, šitokiu nuolatiniu lavinimusi jis nugalėjo visas kliūtis ir pasidarė didžiausias kalbėtojas, kurio garbė ir po 2300 metų dar nėra užgesusi. O pradžioj jis buvo tik vargingas, mikčiojąs našlaitis. Štai kokių nepaprastų jėgų esama žmogaus dvasioje!