Turtinga mergaitė, nuobodžiaudama dėl bereikšmio gyvenimo, norėjo nusižudyti, bet išmintingas pažįstamas patarė jai imtis darbo ligoninėje. Tarnaudama ligoniams, ji rado laimę ir prasmę.

Viena turtinga mergaitė, tėvams mirus, gavo didelį turtą, kurį sunaudojo vien pasipuošimui, pasilinksminimams, betikslioms kelionėms… Bandė visko ragauti, ko tik už pinigus galima nusipirkti. Pagaliau viskas jai taip įkyrėjo, taip nusibodo, jog nebežinojo net ką su savimi daryti; ryžosi nusižudyti. Laimė, kad savo sumanymo neslėpė, bet vienam išmintingam pažįstamam jį pasakė. To žmogaus būta tikrai išmintingo. Jis, kiek paklausinėjęs apie mergaitės gyvenimą, greitai suprato, iš kur atsirado jos nusivylimas gyvenimu, būtent, iš nedarbo ir visiškai nenaudingo gyvenimo. Jis jai patarė imtis kokio nors darbo. Deja, ji jokio nebuvo išmokusi. Tada jam atėjo į galvą pasiųsti tą mergaitę į ligoninę, kad nors lašelį vandens ligoniams paduotų. Iš karto toksai patarimas mergaitei labai nepatiko, bet vis dėlto, smalsumo vedama, nuėjo į ligoninę ir visą dieną joje išbuvo. Vakare pajuto tokį širdyje džiaugsmą ir ramybę, kokio niekada nebuvo jautusi grįždama iš vakarėlių ir balių. Kitą dieną jau pati nuėjo pas ligonius ir, juo ilgiau jiems tarnavo, juo didesnį jautė džiaugsmą. Paskum taip pamilo ligonius, kad visiškai atsidėjo ligonių slaugymui; išdulkėjo jai iš galvos visi nuoboduliai. Paskui ta mergaitė išvyko į Madagaskaro salą slaugyti raupsuotųjų. Tenai ji jautėsi labai laiminga.