Pasakojimas apie senąsias Memnono kolonas Egipte, viena iš jų, po žemės drebėjimo įtrūkusi, auštant saulei pradėdavo "dainuoti" nuo šylančio akmens. Tai palyginama su dainuojančiu gyvenimu, trykštančiu iš sielos po gerai atliktos išpažinties. Pasakojimas iliustruoja išpažinties, atgailos ir dvasios ramybės svarbą.

Medinet Habu lygumoje, kur pirmiau buvo senieji Tėbai, stovi dvi milžiniškos, maždaug 20 metrų aukščio, kolonos, sėdinčių karalių išvaizdos. Jas pastatė faraonas Amenhotepas III 2-me tūkstantmetyje prieš Kristų. Vienoje, senųjų vadinamoje Memnono kolonoje, 27 m. prieš Kristų žemės drebėjimo metu pasidarė plyšys, ir nuo to laiko ji įgijo ypatingą ypatybę. Vos tik pirmieji tekančios saulės spinduliai pasiekia koloną, pamažu šylantis akmuo pradeda skambėti: Memnono kolona dainuoja. — Toks dainuojantis gyvenimas trykšta iš sielos po gerai atliktos išpažinties.