Šv. Efraimas sapnavo, kaip prie bedorų miestų vartų budi tingus velnias, nes žmonės patys eina jo keliais. O prie švento atsiskyrėlio celės budi daugybė uolių velnių, nes su juo reikia sunkiai kovoti. Tai pabrėžia, kad dorybingas gyvenimas reikalauja nuolatinio budrumo ir kovos.

Šv. Efraimas sapnavo kartą tokį sapną. Rodos jis einąs į Edesos miestą. Žiūri, ogi ant miesto vartų snūduriuoja susirietęs velniapalaikis. „Ką gi tu čia veiki?“ šūktelėjo šventasis. „Jei jau taip nori žinoti, galiu pasakyti“, atsakė velniūkštis: „aš saugoju šio miesto gyventojus, kad jie neatsiverstų ir nepasitaisytų.“ — „Ir tu čia esi vienas?“ nustebo šventasis. „Tokią daugybę žmonių saugoji ir dar gali snausti?“ — „Čia nedidelis darbas. Jie ir patys eina mano keliais, reikia tik kada-ne-kada pažiūrėti ir vieną kitą sudrausti“, atsakė žiovaujantis piktasis demonas. Efraimas paliko tą nedorą miestą ir nuėjo į dykumą, kur gyveno vienui vienas atsiskyrėlis. Čia jis pamatė jau iš tolo velnių, kaip varnų, pulkų pulkus. Visi tik juda, tik kruta, laksto, sušilę, išprakaitavę, pailsę. „Ką gi jūs čia veikiate?“ vėl paklausė šventasis. „Netrukdyk, neturime laiko!“ kažkuris atsakė. „Na, vistiek jau spėsite man paaiškinti.“ — „Gerai jau, gerai! Matau – tavęs neatsikratysiu nepasakęs. Mes čia kovojame su tuo plikiu.“ — „Ir kaip jums negėda! Tokia daugybė prieš vieną seną žmogelį! Ana, Edesoje aš mačiau – tik vienas toks miegalius ir tai apsidirba su visu miestu.“ — „Tu nesupranti. Mes čia su šiuo vienu plikiu turime daugiau darbo, negu tas su visa Edesa.“ — Edesos gyventojai miegojo nuodėmėse paskendę, o atsiskyrėlis sekė Viešpaties žodžiais: „Budėkite ir melskitės!“