Godumas priveda prie nuostolio.

Vienas pirklys pasikvietė sykį savo draugus iš miesto pas save į dvarą pavaišinti juos retomis jūros žuvimis minogais. Padavė keletą valgių ir pagaliau atnešė didelį uždengtą dubenį, kuriame turėjo būti tos žuvys — minogai. Bet kai pakėlė dubenio dangtelį, tai pasirodė vietoj žuvų besama keleto auksinių.

Pirklys tarė; „Mieli sveteliai! Žuvys, kuriomis žadėjau jus pavaišinti, šiemet triskart brangesnės, negu aš maniau. Kiekviena kainuoja po auksinį. Čia atsiminiau, kad mūsų kaime serga vienas beturtis padienis ir su vaikais badą kenčia. Už tuos pinigus, kuriuos reiktų užmokėti už tą vienintelį valgį, beturčiai žmonės galėtų bent pusę metų išmisti. Jei tamstos norėtumėt paragauti tų žuvų, tai aš tuoj liepsiu jų parnešti ir patiekti. Bet jei panorėtumėt tuos pinigus beturčiui atiduoti, tai aš jus pavaišinčiau gardžiomis, kad ir ne taip brangiomis upės žuvimis.“

Visi svečiai mielai sutiko su pirklio pasiūlymu: kiekvienas pridėjo dar po auksinį, ir beturčiui ligoniui liko aprūpinti ištisi metai.