Jaunas, gabus prancūzų bajoras Jonas Pranciškus Lefebvre de la Barre, mėgęs blogus raštus, taip sugedo, kad niekino krikščionybę. Nuteistas mirti, jis buvo palaidotas kartu su knygomis, kurios jį pražudė. Rašytojas Linguet teigė, kad be bedieviškų Voltero veikalų jis būtų buvęs kilnus žmogus. Antroji dalis mini grafo de Maistre'o pavyzdį, kuris niekada neskaitydavo knygų be vyresniųjų patarimo, pabrėžiant gerų patarimų ir atsakingo skaitymo svarbą.

Jonas Pranciškus Lefebvre de la Barre, jaunas ir gabus prancūzų bajoras, labai mėgo blogus raštus. Juos beskaitydamas, jis taip sugedo, jog drauge su savo ištvirkusiais draugais, taipgi nuo blogų knygų skaitymo sugedusiais, jis niekino visokiais būdais krikščionių tikybą ir dorą. Apie jo ištvirkimą sužinojo prancūzų parlamentas, aukščiausiasis tuolaikinis teismas, ir nuteisė jaunąjį bajorą mirti. Tai buvo 1766 metais birželio 4 dieną. Ant jo kapo taip parašė: „Piktžodžiautojas, bedievis, begėdis ir šlykštus šventvagis.“ Drauge buvo palaidotos ir tos knygos, kurias Jonas de la Barre skaitydamas sugedo. Prancūzų rašytojas Linguet paskui įrodė ir savo knygoj „Politinis metraštis“ užrašė, kad de la Barre būtų buvęs kuo kilniausias žmogus, jeigu nebūtų skaitęs bedievio rašytojo Voltero veikalų. — Prancūzų rašytojas grafas de Maistre niekada nedrįsdavo skaityt knygos, pirma gerai neapsvarstęs jos turinio. Jis ir užaugęs klausdavos tėvų patarimo. Jo gyvenimo aprašyme štai kas pasakyta: „Grafas de Maistre per visą savo mokymosi laiką Turino universitete nė karto neėmė į rankas bet kokios knygos, pirma nepasiklausęs vyresniųjų patarimo apie tos knygos gerumą.“