Tvarkingas ir darbštus gyvenimas tarnauja bendram gėriui.

I

Ateina sykį Antanėlis į kaimyno sodą ir mato krūmą puikiai pražydusių rožių. Nusiskina jis vieną rožę ir sako: „Tai bent nors sykį atsikvėpinsiu iki soties!“ Bet kai tik jis įkišo savo mažutę noselę į pusiau praskėstą rožę ir ėmė godžiai traukti malonų kvapą, staiga pajunta susyk dideliausį skaudėjimą. Rožėj mat būta pasislėpusios bitelės, kurią jis neatsargiai prispaudė; bitelė gindamos jam į nosį įgylė.

II

Antanėlis buvo labai ūmus; griebia įnirtęs pilną saują žemių ir grumstų ir meta į avilį. Tada bitės taip įpyko, kad daugybė jų užpuolė Antanėlį ir baisiai sukandžiojo. Apsirgo vargšas, turėjo perkęsti didelius skaudėjimus ir vos gyvas beišliko.

Kas dėl mažo nepasisekimo per daug pyksta, tas dažnai užsitraukia dar didesnių bėdų.