Trumpalaikis susižavėjimas grožiu greitai išblėsta, palikdamas tuštumą.

Linksmas vikrus berniukas skynė sode gėles. Jau buvo priskynęs visokiausių gėlių visą saują, kai netoli nuo savęs pamatė gėlių karalienę rožę. Ji graži, kvapi, aukštai raudoną galvelę iškėlusi, tarytum viliojo berniuką. „O, kokie gražūs stebuklingi žiedai!“ — sušuko berniukas, ir jo veideliai paraudo kone labiau už rožėlės žiedus.

Jis trenkė savo pirmiau surinktąsias gėles į ten pat esantį šaltinėlį ir sucypė: „Va, kur tikrosios gėlės auga!“ Ir berniukas pripuolė prie krūmo rožėlės žiedų skinti, ir skynė, net jos dyglių badymo nejusdamas. Priskynęs berniukas linksmai grįžo namo, aukštai iškėlęs gražų kvepiantį grobį, vis rodydamas jį draugams.

Bet kol parėjo berniukas namo, tai gražiosios rožėlės jam nebegražios pasidarė, gražiųjų roželių atsinorėjo. Metė jas į žolę, o pats nusivijo pralekiančią pro šalį margasparnę peteliškę. Berneli! pasigavęs peteliškę, ar ilgai būsi laimingas?