Berniukas, likęs vienas kambaryje su obuolių krepšiu, susigundė paimti obuolių. Prisiminęs katekizmo tiesą, kad Dievas viską mato, jis atsitraukė. Šeimininkas, pamatęs jo sąžiningumą, leido jam pasiimti obuolių.

Vienas tėvas pasiuntė savo sūnelį pas kaimyną kažko jam parnešti. Berniukas įėjo kambarin, kuriame nebuvo jokios gyvos būtybės, ir pamatė skanių obuolių krepšį. Obuoliai vaikiuką taip sugundė, kad jis, apsidairęs, jau buvo beimąs juos iš krepšio. Bet ūmai prisiminė katekizmo tiesą, kad Dievas yra kiekvienoje vietoje ir mato visus mūsų darbus, ir tarė, atsitraukdamas nuo krepšio: „Ne, neimsiu nė mažiausio obuolėlio, nes Dievas mane mato“. Tuo pačiu metu atėjo šeimininkas ir, pamatęs berniuko sąžiningumą, tarė jam: „Tu esi geras vaikas, nes gyveni Dievo akivaizdoje. Dabar imk šitų obuolių, kiek tik tu nori“.