Kantrybė ir viltis padeda ištverti nelaisvę.

Karužą Adelstaną paėmė priešininkai į nelaisvę ir įmetė į baisų kalėjimą, kur nei saulės, nei mėnulio šviesa negalėjo įeiti. Ant rankų jam uždėjo sunkias grandines, o mažas jo kalėjimo langelis buvo storais geležies virbais užtvertas. Veltui jis stengėsi išsivaduoti nuo pančių, veltui mėgino pro geležies tvorą išlįsti. Jis visai jau nustojo vilties kada nors beišeiti iš to urvo ir gauti laisvę. Pripratusiam prie ištekliaus ir gero gyvenimo jam buvo ypatingai sunku tenkintis prastu maistu, kurį jam duodavo kalėjime. Valgyti jam nieko daugiau neduodavo, kaip tik truputį juodos duonos, ir nieko daugiau gerti, kaip vandenį. Dažnai jis ašaromis vilgindavo gabalėlį duonos ir paskui alkanas krisdavo ant šiaudinio guolio

Bet kaip tik tas blogas maistas priešais jo priešininkų norą, prisidėjo prie jo išsivadavimo. Prieš tai jis buvo storas, nutukęs, dabar gi labai sulyso — lengvai nusimovė nuo rankų pančius ir nakčia be didelio vargo išlindo pro geležinius savo lango virbus. Bėgo visą naktį, kiek tik galėjo, tėvynės linkui ir, kai saulei tekant išvydo savo namus ir pasijuto nebe pavojuje, puolė ant kelių ir ėmė karštai melstis:

„Dieve, kaip aš Tau dėkingas! Kas man rodėsi nelaimė, išėjo kaip tik laimėn. Kad būtų man davę geresnį maistą, mano akys nebebūtų regėjusios šviesios Tavo saulelės ir numylėtosios tėvynės, visą gyvenimą būtų tekę vysti tame baisiame urve“.