Didieji žmonės, tokie kaip Heršelis, Niutonas, Pylis, Stefensonas, Zichy, Helmholtzas, Spinoza, Dekartas, Kantas, Miltonas, pasiekė sėkmės per sunkų darbą ir atsidavimą, nepaisant kliūčių ar fizinių trūkumų.

Heršeliui, darant teleskopą, prireikė gaubto veidrodžio. Jis padarė vieną – netinka, padarė antrą – irgi netinka. Trečiasis vėl buvo negeras. Ir taip turėjo padaryti du šimtus su viršum veidrodžių, kol pasisekė vienas geras. Bet jis laimėjo! Niutonas anaiptol neturėjo kokio nepaprasto proto, ir paklaustas, kuo būdu prie savo atradimų priėjo, atsakė: „Nuolatiniu apie juos mąstymu!“ Jo darbštumas buvo toks didelis, jog poilsis jam buvo tik vienų studijų pakeitimas kitomis. Didelis anglų kalbėtojas Robertas Pylis nuostabiai atsimindavo visus savo priešininkų argumentus. Ir iš kur tokia nepaprasta atmintis? Pasirodo, kad kai Pylis dar buvo mažas, tėvas parsivedęs jį iš bažnyčios, pastatydavo ant stalo ir liepdavo pakartoti girdėtą pamokslą. Pradžioj, žinoma, tai sunkiai ėjo, bet toliau tokiais pratimais vaiko atmintis tiek pagerėjo, jog pamokslą galėdavo pakartoti beveik žodis žodin. Ir subrendęs jis buvo labai dėkingas už tokius lavinimus. Stefensonas, garo lokomotyvo išradėjas, gyvendamas labai skurdžiai, ir, be to, dirbdamas ištisas dvylika valandų fabrike, žinoma, negalėjo lankyti mokyklos. Bet užtat skaityti ir rašyti mokėsi naktimis; panaudodavo lavinimuisi kiekvieną laisvą minutę; pietų pertraukų metu kreida ant anglių vagonėlių rašydavo skaičius ir spręsdavo matematikos uždavinius. Neseniai mirė vengrų magnatas grafas Geza V. Zichy, kuris, dar jaunas būdamas, kartą medžioklėje neteko vienos rankos. Bet likusią užtat taip išlavino, jog tapo pianistu-virtuozu. Helmholtzas, žymus fizikas, turėjo nenormaliai didelę galvą. Filosofas Spinoza buvo džiovininkas. Dekartas, Kantas, Miltonas buvo labai silpno kūno, iš dalies net paliegėliai. Bet, nepaisant to, šiandieną tie vyrai yra pasaulio garsenybės.