Nuolankumas ugdo brandą.

Bajoro sūnus Augustas, kokių 14 metų berniukas, buvo karaliaus prieškambary sargyboje. Karalius negalėjo užmigti ir suskambino, kad atneštų jam knygą. Bet Augustas buvo kietai įmigęs ir nieko negirdėjo. Karalius ėmė skambinti dar smagiau ir tankiau, bet veltui, pagaliau ateina jis pats iš miegamojo kambario į prieškambarį.

Gležnas dar jaunikaitis gardžiai miegojo, sėdėdamas prie rašomojo stalo, ant kurio stovėjo deganti žvakė; ties juo gulėjo dar neužbaigtas laiškas.

Karalius perskaitė laišką, kurio pradžia buvo tokia: „Mieliausioji motute! Štai jau trečia naktis, kaip aš už kitus savo draugus apsiėmiau būti naktinėj sargyboj. Vos begaliu išlaikyti. Bet kaip aš džiaugiuos, kad tokiu būdu per keletą savaičių gavau uždirbti dešimtį talerių. Siunčiu juos tamstai, kad galėtum sunkiose aplinkybėse turėti kokį palengvinimą“.

Tokia vaiko meilė dideliai patiko karaliui. Atnešė jis ritinį auksinių ir įdėjo geram sūnui į švarko kišenę. Karalius buvo tikras, jog Augustas tą dovaną nusiųs savo motinai, ir vėl nuėjo į savo miegamąjį.

Kai berniukas nubudo ir kišenėje rado tiek pinigų, tuoj susivokė, kas jį bus taip gausiai apdovanojęs. Ryto metą, kai tik karalius išėjo iš savo miegamojo kambario, puolė Augustas jam į kojas, dėkodamas už taip didelę dovaną ir prašydamas atleidimo už savo kaltę.

Pagyręs karalius gero sūnaus tėvų meilę; nuo to laiko labai juo įsitikėjo ir ilgainiui pakėlė jį į aukštas garbės vietas. Augustas vykdė jam pavestas tarnystes labai sąžiningai.